Back to top

Pagrindinės teisės izoliacijos sąlygomis

Saviraiškos laisvė, susirinkimų laisvė ir judėjimo laisvė yra pagrindinės teisės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių konvencijoje. Kad suvaldytų koronaviruso plitimą, Europos šalys ėmėsi neatidėliotinų priemonių, kurias taikant nepavyko išvengti šalutinio poveikio. Vienas iš jo pavyzdžių – šių pagrindinių teisių apribojimas. Buvo girdima net ir tokia kritika, kad kai kurios valstybės pasinaudojo nepaprastąja padėtimi siekdamos pritarimo abejotiniems teisės aktams, kurie neturėjo nieko bendro su siekiu suvaldyti COVID-19 plitimą. Kad ir kaip ten bebūtų, neeilinei padėčiai atskleidus demokratinių visuomenių pažeidžiamumą, europiečiai parodė esą pasiryžę apginti šias teises. 

Pirmosiomis Europos masto izoliacijos savaitėms graikų ir austrų kilmės menininkė Anna Vasof sukūrė kaukę vaizduojančią keraminę ranką. Šiuo kūriniu tiesiogiai ir metaforiškai perteikiamas pandeminės ligos sukeliamas dusulys. „Vienas dažniausių COVID-19 simptomų yra kvėpavimo nepakankamumas, sunkumas kvėpuoti, tačiau ši liga dusina ir įvairiais kitais gyvenimo aspektais“ – apie savo kūrinį rašo Anna Vasof. 

„Tai, kad per koronaviruso krizę daugelyje Europos šalių buvo suvaržytos įvairios konstituciškai užtikrinamos žmogaus teisės, yra faktas. Tūkstančiams piliečių tai reiškė socialinį dusulį. Karantino metu daugeliui, ypač moterims, teko ištisus mėnesius praleisti ankštuose konfliktų pritvinkusiuose butuose ir kęsti fizinį, tačiau dažniausiai psichologinį šeimos narių smurtą, o kad išgyventų, žmonės turėjo tylėti. Viešosiose erdvėse medicininės kaukės tapo socialinių kontaktų ribojimo – distopinės situacijos, kurią geriausiai apibūdina baimė prisiartinti prie žmogaus – simboliu.“

Juodieji skėčiai

Izoliacijos metu priežasčių protestuoti nesumažėjo. Vienus protestus teko atidėti, o kitus išprovokavo būtent neatidėliotinos priemonės. Tačiau kaip surengti protestą uždraudus didelius susibūrimus ir uždarius viešąsias erdves? Laisvė protestuoti yra susirinkimų laisvės ir saviraiškos laisvės vedinys, taigi ji taip pat priskiriama pagrindinėms teisėms. 

2020-ųjų balandį Lenkijoje buvo rengiamasi balsuoti dėl įstatymo, pagal kurį nėštumo nutraukimas ir lytinis švietimas būtų tapę neteisėta veikla. Galimybės ateiti į protestą su juodu skėčiu, tapusiu kovos už moterų teisių apsaugą Lenkijoje simboliu, nebuvo. Magda Górecka kartu su kitais protestuotojais Ščecino mieste atsistojo į eilę prekybos centre – vienintelėje viešojoje erdvėje, kurioje vienu metu galėjo susirinkti daugiau žmonių. Kiti protestuotojai juodus skėčius išskleidė ir plakatus iškabino savo balkonuose bei ant langų. Balsavimas dėl įstatymo, nukreipto prieš nėštumo nutraukimą, galiausiai buvo atidėtas.

Lenkijos moterys skėtį pasirinko neatsitiktinai – jis yra istorinis priminimas apie jau ilgai trunkančią kovą už moterų teises. 1918-aisiais lenkų sufražistės, skėčiais belsdamos į šaligatvį priešais valstybės vadovo Józefo Piłsudskio rezidenciją, reikalavo teisės balsuoti.

Pasakojimas apie du miestus. Pandemijos sienos

Izoliacija sudavė skaudų smūgį judėjimo laisvei. Vėl iškilo seniai pamirštos sienos, o daugybė europiečių liko atskirti nuo savo šeimų. Pasienio miestelių gyventojai į tai reagavo pasitelkdami kūrybą: meno kūriniais ir tyliais protestais prieš judėjimo laisvės apribojimą. 

Konstanco universiteto tyrėjas Gruia Bădescu įamžino naująją miesto, kurio gyvenimą padalijo siena, tikrovę.

„2020-ųjų kovo viduryje žaliuojančioje lauko erdvėje prie ežero, kurią dalijasi Vokietijos Konstanco miestas ir Šveicarijos Kroiclingenas, iškilo metalinė tvora. Vokietijos federalinė policija ją pastatė įgyvendindama šalies mastu vykdytą sienų uždarymo politiką. Konstanco-Kroiclingeno – integruoto miesto regiono – gyventojus ši permaina užklupo netikėtai. Staiga poros, šeimos ir bičiuliai tapo atskirti ir pasimatyti ateidavo prie naujosios siena virtusios tvoros. Per tvorą už rankų besilaikančios poros nebuvo neįprastas vaizdas“ – pasakojo Gruia Bădescu. 

„Balandžio pradžioje Kroiclingeno miesto taryba nusprendė pastatyti antrą tvorą, kad žmonės abipus tvoros negalėtų vieni kitų liesti. Nuotolis tarp abiejų tvorų atitiko saugaus atstumo laikymosi reikalavimus.“

Jau netrukus prasidėjo tylūs protestai prieš sienos uždarymą. Visų, kuriuos palietė ši padėtis arba kurie norėjo prisijungti iš solidarumo, buvo paprašyta pagalvoti, ką jie galėtų atsinešti prie tvoros: nuotrauką, laišką, spyną arba ką nors sukurtą savo. Kvietime buvo raginama atsinešti tik tai, kas keltų teigiamas emocijas – jokių provokacijų, jokio šlamšto.

Šeimos rengė iškylas abipus tvoros, o ant jos pačios buvo kabinami plakatai. Viename jų buvo rašoma: „Nei sugriautos šeimos, nei nacionalizmas nėra vaistas nuo pandemijos. Šalin tvorą!“. Kitame buvo skelbiama: „Neseniai susituokusi pora gedi savo santuokos, po 25 dienų tapusios šios tvoros auka“. 

Gegužės 15-ąją tvora pagaliau buvo nugriauta. 

Kaip rodo šie pavyzdžiai, iššūkį pagrindinių teisių apribojimams izoliacijos metu europiečiai metė naudodamiesi kūryba ir išgalvodami naujus nuomonės raiškos būdus.  

Čia pateikiama daugiau informacijos apie tai, kaip į sienų atkūrimą buvo reaguojama kitose Europos šalyse.

 

Image credit: Hand mask by Anna Vasof, 2020

GALLERY