Back to top

Solidarumo liudijimai Europos istorijos namuose

Ši pandemija yra ne tik išbandymas sveikatos sektoriui, bet ir krizė, paliksianti didžiulį socialinį, ekonominį ir kultūrinį pėdsaką. Jau dabar pasaulis nesustabdomai keičiasi. Kad suprastume šiuos pokyčius, turime atidžiai apsižvalgyti – net jei žiūrime tik pro savo namų langą.

Žvelgdami pro savo muziejaus langus, matome, kad europiečiai sukrėsti, tačiau vis tiek vieni kitiems padeda ir vieni kitus remia; europiečiai atskirti, tačiau vis tiek randa būdų bendrauti nepaisydami socialinių kontaktų ribojimo ir uždarytų sienų. Matome, kad šiuo sudėtingu metu europiečiai ir toliau nepraranda solidarumo, vilties ir atsparumo. Nejučia prisimename sudėtingas istorijas, pasakojamas mūsų parodose, ir tai, kaip šios savybės išryškėdavo praeityje.

Visos Europos solidarumo liudijimai

Europos istorijos namai pradeda projektą, kurio tikslas – įamžinti europiečių atsaką į šią pandemiją: jų solidarumą, viltį, bendruomeniškumą ir kūrybiškumą, taip pat dėl jos patirtus sukrėtimus, atsiradusius poreikius ir kilusias ekstremalias situacijas. Pradedame rinkti pasakojimus, eksponatus, nuotraukas ir garsus, kurie mums padėtų papasakoti apie šią krizę, kai ji pasibaigs.

Savo bendruomenės kasdienybę šios pandemijos metu įamžina jau ne vienas muziejus; šiuo tikslu imtasi įvairių archyvavimo iniciatyvų. Tikimės, kad jų bus dar daugiau. Tiesa, bendruomenė, kuriai dirbame mes, Europos istorijos namai, yra Europos bendruomenė. Mūsų pasakojimas – tai pasakojimas apie europiečius. Šio darbo mastas ir įgali, ir kiek baugina. Tačiau, šiais keistais netikrumo laikais mūsų akyse skleidžiantis Europos istorijai, jaučiame pareigą ją įamžinti.

Pozityvumo ženklai

Vaivorykštę vaizduojantys piešiniai, kuriuose italai drąsinami, kad viskas bus gerai („Andra tutto benne“), nuo šiol langus ir balkonus puošia visoje Europoje: skirtingomis kalbomis skelbiama ta pati vilties žinutė. Smarandos žinutė viršuje matomoje nuotraukoje – tik vienas iš tūkstančio galimų pavyzdžių, koks yra tikrasis europiečių veidas, atsiskleidžiantis sunkiausiu metu.

Šalims uždarant sienas ir pasineriant į vidaus reikalus, žmonės lieka vienoje arba kitoje sienos, apie kurią buvo seniausiai pamiršę, pusėje. Mes pradedame rinkti liudijimus apie draugystę ir ilgesį abipus šių sykiu naujų ir senų sienų: „Stýská se mi po tobě Čechu“ („Man trūksta tavęs, čeke“) / „I ja za tobą Polaku“ („Ir man tavęs, lenke“).

Stokojant medicininių reikmenų – nuo apsauginės įrangos iki gyvybes gelbstinčių ventiliatorių – veiksmų imasi 3D spausdintuvų savininkai. Naudojant reikmenis, kurie jų dėka pagaminami ir greičiau, ir pigiau, jau dabar gelbėjamos gyvybės.

Susitelkti laikais, kai socialiniai kontaktai ribojami, yra iššūkis. Tačiau visoje Europoje ir pasaulyje stebime naujus bendravimo ir ryšio palaikymo būdus, pradedant telefono skambučiais vienišiems senoliams, baigiant vaikams skirtomis žaislinių meškiukų radybomis, kurias savo languose rengia jų kaimynai.

Tiems, kurie dėl izoliacijos neteko pajamų, tie patys kaimynai rengia aukojimo akcijas. Italai tai vadina „la spesa sospesa“: jei gali – duok, jei negali – imk!

Kasdien 8 valandą vakaro europiečiai prie savo langų plojimais atiduoda pagarbą tiems, kurie su virusu kovoja priešakinėse linijose – medikams. Šis Europos garsinis fonas taps mūsų paveldo dalimi.

Neseniai išmintingas senjoras, stovėdamas priešais didžiulę tuščią aikštę, tarė: „Esame vienoje valtyje: nors visi nusilpę ir nepajėgūs orientuotis, tačiau vis tiek svarbūs ir reikalingi“. Mūsų nuomone, šiuo metu muziejai turi daryti tai, ką geba geriausiai: įamžinti ir eksponuoti mūsų istorijas, drauge primindami apie sunkmetį, kurį jau esame įveikę, bei solidarumą ir žmogiškumą, su kurių pagalba viskas visada iškenčiama lengviau.

Kas toliau?

Jei jau dabar norėtumėte pasidalinti pasakojimu, daiktu, nuotrauka ir jus supančiais garsais, kviečiame parašyti mūsų komandai.

Paspaudę čia, rasite daugiau informacijos apie iniciatyvą „Make Covid History“.

Nuotraukos autorius: Ana-Maria Rampelt