Fake for Real
Klastočių ir falsifikavimo istorija
(2020 M. SPALIO MĖN. - 2022 M. SAUSIO MĖN.)
Įkyrėjus kasdienio gyvenimo rutinai, nesunku pasiduoti saldžiai sensacijų, efekto ir nežemiškumo pagundai. Taip pabėgame nuo pilkumos. Tačiau apgaulės žaidimas smagus tik kai jį žaidžiame savo valia. Sąmoningai apgaudinėjamas žmogus pralaimi daugybe frontų: netenka pinigų, praranda pasitikėjimą ir savigarbą ar netgi savo būtį.
Nors (dez)informacijos mastas, su kuriuo susiduriame dabar, neturi precedento, ši problema egzistuoja nuo seno. Istorijoje apstu nesuskaičiuojamų pavyzdžių, kai melas būdavo dangstomas tiesa. Trojos arklys – mitologinis apgaulės archetipas – simboliškai susieja senovės istoriją ir labai šiuolaikiškas interneto dominuojamo pasaulio problemas.
Iš praeities klaidų pamažu susidėliojame kelionės planą, kuris mus veda į neįtikėtiną klastočių pasaulį, tačiau, nusprendus sugrįžti į tikrovę, parodo kelią atgal.
I virtuali ekskursija – paroda „Fake for Real“
Parodoje pristatomos klastotės per visą žmonijos istoriją, apibūdinamos konkrečios istorinės aplinkybės, paaiškinančios, kaip klastotės buvo sukurtos, kokie jų tikslai ir motyvai, jų poveikis ir kaip jos galiausiai buvo demaskuotos. Siekiame parodyti, kad klastotės turi ilgas istorines tradicijas ir priklauso ne tik mūsų laikams. Taip pat svarstome, kaip didinti atsparumą mėginimams mus apgauti ir suklaidinti.
Šiame epizode mėginsime išsiaiškinti, kaip žmonės praeityje orientavosi neįrodomų religinių konstruktų pasaulyje. Kaip jie galėdavo nustatyti, kas yra tikra? Politikos ir religijos dvikova siekiant įtvirtinti savo teises į valdžią ir teisėtumą vyksta daugybę amžių. Kiekvienu laikotarpiu suklastojama tai, kas tuo metu labiausiai vertinama, taigi garsūs viduramžių falsifikatai ir klastotės turėjo stiprų religinį aspektą.
Mes, žmonės, turim įgimtą polinkį naudojantis prieinamais būdais tyrinėti ir stengtis paaiškinti mus supantį pasaulį bei geriau jį suprasti. Čia dėmesį skirsime falsifikatams ir klastotėms, susijusioms su palaipsniui besiplečiančiais europiečių horizontais: nuo geografinių atradimų iki šiuolaikinio mokslo.
Šioje dalyje kalbama apie jaudinantį tautų kūrimosi laikotarpį. XVIII ir XIX amžius Europoje buvo neramumų ir pokyčių laikotarpis. Imperijoms žlungant, jų griuvėsiuose radosi naujos tautos. Šioje parodos dalyje susipažinsite su patriotinėmis klastotėmis, sąmokslo teorijomis ir suklastotais įrodymais, naudotais Dreyfuso teismo procese.
II virtuali ekskursija – paroda „Fake for Real“
Turbūt esate girdėję šią frazę: „Tiesa yra pirmoji karo auka“. Nors nežinome tikslios šio posakio kilmės, turime pripažinti jo išmintį. Šioje parodos dalyje apžvelgiamos per karą naudojamų falsifikatų ir klastočių rūšys ir „geroji“ klastojimo pusė: etiškas klastojimas, teisėta klastotė.
Šis epizodas susijęs su klausimu: ar valdžios nurodymu iš istorijos galima ištrinti asmens egzistavimą? Kodėl tokiais atvejais būdavo naudojama valstybės propaganda?
Šiame paskutiniame epizode apmąstome šių laikų problemas – laisvę rašyti ir skelbti visus norimus dalykus. Ar tai yra absoliuti teisė, ar teisė, kuriai turėtų būti taikomi tam tikri apribojimai? Ar kai kurie tekstai yra visiškai destruktyvūs, ar visada verta ginti saviraiškos laisvę? Tikriausiai girdėjote apie neapykantą kurstančias kalbas ir melagingas naujienas interneto ir socialinės žiniasklaidos kontekste, tačiau ši diskusija yra nauja...
Žmogaus teisės parodoje „Fake for Real“: kuratoriai pristato
Minėdami 2020-ųjų Žmogaus teisių dieną, pasižvalgysime po parodą „Fake for Real“ ir patyrinėsime saviraiškos laisvės, melagienų ir dezinformavimo sąlyčio taškus Europos istorijoje.
Savo antrajame vaizdo klipe, skirtame Žmogaus teisių dienai, kviečiame kartu apžiūrėti parodą „Fake for Real“ ir sužinoti, kaip A. Dreyfuso byla ir antisemitizmas pakirto teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei sukėlė tarptautinį skandalą.
VALDYMAS IR MALDA
Kaip valdžia tampa teisėta? Politikos ir religijos dvikova siekiant įtvirtinti savo teises į valdžią ir teisėtumą vyksta nuo neatmenamų laikų. Romėnų imperatoriai tapdavo dievais. Popiežiai savo rankose telkdavo pasaulietinę valdžią. Šventųjų relikvijos augindavo šventųjų vietų prestižą. Imperatorius be nuodėmės, nepriekaištingas popiežiaus valdymas, fizinis galingo šventojo buvimas – visa atrodo per gerai, kad būtų tiesa. Laimei, mums nebereikia kartoti iškreiptų praeities liudijimų. Faktai buvo atskleisti drąsiųjų ir smalsiųjų pastangomis.
Paskelbus damnatio memoriae, imperatoriaus Getos marmurinė galvos skulptūra buvo išniekinta kaltu - Romos imperija, apie 200 m. pr. Kr.
Uoliai derinant religiją ir politinę valdžią, romėnų imperatorių šlovę vainikuodavo sudievinimas – tapimas dievišku ir nemirtingu. Ir priešingai, didžiausia bausmė būdavo visiškas ištrynimas iš istorijos. Naujaisiais laikais šiai praktikai pavadinti atsirado sąvoka damnatio memoriae. Duomenys apie pasmerktuosius būdavo ištrinami iš registrų, jų testamentai panaikinami, jų atvaizdas sunaikinamas. Getos atveju – jis buvo nužudytas savo brolio Karakalos, su kuriuo dalijosi valdžia, paliepimu – vien už jo vardo minėjimą buvo baudžiama mirtimi.
Brevijorius, kurio iliustracijoje vaizduojamas Šv. Marcialis, stebintis duonos padauginimą - Burgundija, po 1481
Metraštininko Ademaro Šabaniečio tvirtinimu, Šv. Marcialis, III a. vyskupas, palaidotas Limože, buvo vienas iš apaštalų. Ademarui pavykus įtikinti daugelį, išaugo Šv. Marcialio abatijos prestižas, tačiau šią istoriją užginčijo klajojantis vienuolis Benediktas iš Kjuzos, neradęs jos patvirtinimo ankstesnėje krikščioniškoje tradicijoje.
PASAULIO SUPRATIMAS
Išradus spaudą, išaušo nauja era: informacija tapo prieinama kaip niekad. Tačiau neregėtas informacijos kiekis dar nereiškia, kad ji teisinga. Tie, kurie vaikėsi šlovės ir turto, mielai skleidė melagingą informaciją naujovių ištroškusiai publikai. Net ir mokslinių tyrimų istorijoje esama tyčinio klastojimo epizodų. Galimybė įrodyti neteisumą yra ne mokslinio metodo yda, o esminis požymis, kuriuo jis skiriasi nuo kitų pasaulio supratimo sistemų.
Ningijo: žmogus-žuvis - Japonija, 1800–1823
Kartografai ir rašytojai savo darbus dažnai papildydavo iliustracijomis, kuriose būdavo vaizduojamos jūros pabaisos ir fantastiniai sutvėrimai, esą pasirodydavę jūrininkams ar netgi juos puldinėdavę. Ir Kolumbas tvirtino, kad jo matytos trys undinės – „ne tokios gražios, kaip sakoma“. XIX a. japonų „undinės“ vis dar buvo eksponuojamos Europos ir Amerikos įdomybių kambariuose bei muziejuose. Japonų kultūroje buvo tikima, kad ningijo turi mistinių gebėjimų.
Raganų medžioklės vadovas „Raganų kūjis“ - Frankfurtas, 1588
Spaudos išradimas apie 1440-uosius sukėlė tikrą informacijos ir klaidingos informacijos antplūdį. Anų laikų nerimas dėl nekontroliuojamo turinio primena šių dienų nuogąstavimus dėl melagingų naujienų, tikrovės iškraipymų ir neapykantos kurstymo. Spaudos revoliucija pasiglemžė daug aukų. Išpopuliarėjus tekstams apie raganavimą, kilo persekiojimų banga, per du šimtmečius nusinešusi tūkstančius tariamų raganų gyvybių. Tuo pat metu didėjant europiečių raštingumui, jiems prieinamos knygos, brošiūros ir laikraščiai tapo jų kovos už pilietines teises ir galimybę pakeisti istorijos eigą priemonėmis.
Anoniminis raštelis, kuriame teigiama, kad vaistininkas Davidas Welmanas yra raganius ir vilkolakis - Lemgas, 1642
Po vietos ginčo Vokietijos Lemgo miestelyje pasklido daugybė į šį panašių raštelių. Pasibaigus dviem teismo procesams, D. Welmanas buvo nuteistas myriop.
Piltdauno žmogaus
Mokslas stengiasi nustatyti faktus remdamasis empiriniais tyrimais. Deja, mokslininkų darbe neišvengiama šališkumo, o kai kurie iš jų mokslinius tyrimus sąmoningai iškreipia siekdami asmeninės naudos. Vienas tokių buvo Charlesas Dawsonas. Daugybė įtikėjusių 1912 m. Piltdauno žmogaus klastote buvo paleontologai, aistringai siekę savo teorijų patvirtinimo, o šios apgaulės atskleidimas užtruko 40 metų. Tai, kad ji buvo išaiškinta, įrodo mokslinio metodo stiprumą. Kitaip nei religija ar ideologija, mokslinės žinios gali būti įrodytos ir paneigtos.
VIENIJIMAS IR SKALDYMAS
Klastotės ir falsifikatai buvo galingos priemonės vykstant XVIII ir XIX a. etninės ir tautinės tapatybės formavimosi procesams. Visos Europos tautinių sąjūdžių varomoji jėga buvo „patriotinio“ pramano ir tikrų istorinių atradimų derinys. Formuojantis šiuolaikinėms tautoms, reikėjo ne tik bendros istorijos, bet ir bendrų priešų. Visuomenės atpirkimo ožiams surasti ir pasmerkti buvo klastojami dokumentai, kuriamos sąmokslo teorijos bei piktnaudžiaujama teisingumu, o šių procesų pasekmės buvo pražūtingos ir ilgalaikės.
Vario graviūra „Osiano gulbės giesmė“, Johan Frederik Clemens - Kopenhaga, 1787
Svarbiais politiniais tautinės tapatybės formavimosi XVIII ir XIX a. Europoje įrankiais tapo istorija, literatūra ir menas. Ne vienos klastotės griebtasi atsiliepiant į raginimą „užpildyti spragas“. Kiekvienas „atradimas“ reiškė, kad tautos istorija būdavo atsekama iki pat neatmenamų laikų, o tuomet paskelbiama jos kultūrinė viršenybė. Daugelį jų atpasakodavo tautinis „homeras“, tvirtinant, kad viena ar kita tauta yra indoeuropiečių civilizacijos lopšys. Šių pasakojimų įtaka nesumažėdavo net ir išaiškėjus, kad jos išsigalvotos.
Czech translation of the Protocols of the Elders of Zion - 1925
A conspiracy theory maintains that some covert, highly influential group of people is the cause of dramatic and seemingly inexplicable events. The Protocols of the Elders of Zion, published in Tsarist Russia in 1903, claimed to uncover Jewish plans for world domination. This forgery in the form of a conspiracy theory became the most influential antisemitic text of the past hundred years. Although it was soon debunked, the ideas spread, with devastating consequences.
Plakatas „Išdaviko istorija“, kuriame paaiškinama Dreyfuso byla - Prancūzija, 1899
1894 m. buvo rastas dokumentas, kuriame buvo siūloma prancūzų karines paslaptis parduoti Vokietijai. Už tokį nusikaltimą negalėjo likti nenubausta. Paskubomis sukurpta byla buvo iškelta Alfredui Dreyfusui, vieninteliam žydų kilmės Prancūzijos kariuomenės generolo štabo karininkui. Remiantis suklastotais dokumentais, „slaptu dosjė“ ir pritemptomis „ekspertų nuomonėmis“, A. Dreyfusas buvo nuteistas už išdavystę, pažeminant jo karinį laipsnį ir visam laikui ištremiant. Vadinamoji Dreyfuso byla padalijo Prancūziją, pakurstė antisemitizmo liepsną ir atskleidė teisingumo sistemos šališkumo pavojų.
KARO KOVOS
Atkartojant frazę, kurios autorystė iki šiol galutinai neatskleista, pirmąja karo auka tapo tiesa. Karas yra būtent tas metas, kai melo ir apgaulės griebiasi visos jo šalys. Per II pasaulinį karą mūšio lauku buvo tapusi visa Europa, o pasirinkimas, kuo pasitikėti, turėjo lemtingų pasekmių. Faktų apie nusikaltimus, kuriuos dangstė ir teisino totalitariniai režimai, nustatymas tapo uždaviniu, kuris sprendžiamas jau ne vieną dešimtmetį.
Priemonės, kurias rezistentai naudojo asmens dokumentams Amsterdamo Asmens tapatybės kortelių centre klastoti - Okupuotieji Nyderlandai, 1941–1944
Plunksna, guminis spaudas, rašomoji mašinėlė, acetonas: naudojami drąsių žmonių, šie daiktai per II pasaulinį karą išgelbėjo tūkstančius. Negailestingas administracinis aparatas visoje Europoje leido nacių okupantams identifikuoti, deportuoti ir sunaikinti milijonus žydų bei visų kitų nepageidautinais laikytų asmenų. Nauja tapatybė galėjo išgelbėti nuo koncentracijos stovyklos. Klastojant dokumentus buvo galima vykdyti sabotažą ir šnipinėti. Turint reikiamus dokumentus, buvo galima kirsti sienas, o klastojant pirmojo būtinumo prekių korteles – išgelbėti žmogų nuo bado.
Paramanekenas, naudotas išlaisvinant Nyderlandus - 1945
Pirmą kartą netikrus parašiutininkus (paramanekenus) sėkmingai panaudojo vokiečių pajėgos: taip 1940 m. okupuojant Belgiją ir Nyderlandus dėmesys buvo atitraukiamas nuo vietų, į kurias leidosi tikri kariai. Paramanekenai buvo gaminami taip, kad susinaikintų, todėl jų yra išlikę nedaug.
KLASTOTĖS IR TURTAS
Viena pagrindinių klastojimo priežasčių istorijoje buvo siekis pasipelnyti. Meno kūriniai, prabangos daiktai, kasdienio vartojimo prekės ir pinigai klastojami siekiant finansinės naudos. Daiktų, kurių žmonės trokštai labiausiai, – nesvarbu, ar tai būtų olandų senųjų meistrų drobė, ar „Louis Vuitton“ rankinė, – klastojimas yra tapęs esminiu globalios vartotojiškos visuomenės, kurioje mes gyvename, elementu. Tiesa, kaip atskleidžia eksperimentinis dokumentinis filmas „Čekiška svajonė“, klastotės taip pat naudojamos siekiant parodyti mūsų nepasotinamą troškimą turėti daugiau, pigesnių ir naujesnių daiktų.
Han van Meegeren, „Kristus ir svetimautoja“ - Nyderlandai, apie 1942
Hermannas Göringas, įsitikinęs, kad perka Johanneso Vermeerio drobę, už šį kūrinį sumokėjo 1 650 000 guldenų. Hanas van Meegerenas, savo darbus pardavinėjęs kaip olandų senųjų meistrų kūrinius, susikrovė milijonus. Jam pavykdavo apkvailinti tiek meno ekspertus, tiek nacių kolekcininkus. Po karo kilus grėsmei būti apkaltintam kolaboravimu, jis prisipažino kaltu už menkesnę nuodėmę – klastojimą. Netikėtai išdavikas tapo nacionaliniu didvyriu, apmovusiu patį H. Göringą! Tiesa, šio patrauklaus viešo įvaizdžio susikūrimas greičiausiai buvo paskutinis jam pavykęs triukas.
Įprastos šlepetės, pagamintos iš „Burberry“ languotą raštą imituojančios medžiagos
Klastotojai neleido laiko veltui pelnydamiesi iš vartotojiškos veidmainystės – noro turėti daugiau, mokėti mažiau ir rinktis naują prekę bei troškimo puikuotis statusu, unikalumu ir autentika. Ir vis dėlto panašu, kad kuo akivaizdesnės klastotės, tuo labiau jos plinta. Ironiško pirkėjo tendencija yra reiškinys, kai, protestuojant prieš kapitalizmą, pirmenybė teikiama ne originalui, o klastotei. Norint rasti sąmoningo netikrumo pavyzdžių, toli ieškoti nereikia: tai ir dirbtinis kailis, ir sintetiniai deimantai, ir veganiška oda.
Nesuklastojamas Roger Pfundo banknotas - Ženeva, 2012 m.
Pinigų padirbinėjimas – antra pagal senumą pasaulio profesija – mena tokį pat amžių, kaip ir patys pinigai. Antikos laikais padirbimas paprastai reiškė mažesnį tauriojo metalo ir didesnį bazinio metalo kiekį monetoje, tuomet ją padengiant plonu aukso arba sidabro sluoksniu. Tačiau, tobulėjant kalimo ir spausdinimo technologijoms, tobulėjo ir sukčių įgūdžiai. Nuo tada, kai atsirado banknotai, vis didesni meninių ir techninių įgūdžių reikalavimai keliami tiek pinigų dizaineriams, tiek jų padirbėjams, kadangi vieni daro viską, kad pergudrautų kitus.
Ilga pinigų padirbinėjimo istorija žengia koja kojon su dizaino gudrybėmis ir mokslo avangardu. Banknotas, kurį čia matote, yra geriausias mėginimas sukurti neįmanomą suklastoti pinigų pavyzdį. Jame dera šiuo metu patys pažangiausi saugumo elementai – saugūs spaustuviniai dažai, difrakcinė juosta, SPARK trafaretinė spauda, skaidrus polimerinis pasluoksnis – ir įmantri Roger Pfundo grafika.
NETIESOS POLITIKOS ERA?
Sąvoka „netiesos politikos visuomenė“ apibūdina kultūrą, kai visuomenės nuomonę formuoja ne faktai, o emocijos ir asmeniniai įsitikinimai. Akivaizdžiausiu jos simptomu dažnai laikomos melagingos naujienos.
Tačiau melagingos naujienos neapsiriboja viena konkrečia sritimi. Dabartinė padėtis ypatinga tuo, kad, naudojantis šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis, pirmiausia internetu, jos gali sklisti greitai ir plisti visame pasaulyje. Susidūrus su nesuskaičiuojamų šaltinių informacijos gausa, neretai sunku nuspręsti, kas yra tiesa ir ar konkretus šaltinis yra patikimas.
Laimei, visada yra būdų šiems iššūkiams atremti: atskirti faktą nuo fikcijos ir laviruoti sudėtingoje tikrovėje padės kritinis mąstymas ir pirmojo įspūdžio kvestionavimas, savo asmeninių nuostatų suvokimas ir šaltinio rimtumo įvertinimas.
COVID-19: infodemija
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) žodžiais, „2019-nCoV protrūkį ir atsaką į jį lydėjo neregėto masto „infodemija“, – kai kada teisingos, kai kada klaidingos informacijos banga, – dėl kurios žmonėms tapo sunku susirasti patikimus šaltinius ir orientyrus, kai jų prireikia.“
Tačiau kas yra ta vadinamoji infodemija ir kaip ji susijusi su COVID-19 pandemija? Šiame interviu organizacijos „EU DisinfoLab“ atstovas Alexandre‘as Alaphilippe‘as aptaria informacijos asimetriją, dezinformaciją ir sąmokslo teorijas, susijusias su koronaviruso protrūkiu. Jis paaiškina, kaip tai galiausiai paveikė visuomenes ir žiniasklaidą bei ką galima padaryti norint apriboti infodemijos plitimą.
„Savuose burbuluose“
Socialinės žiniasklaidos platformos yra ne tik puiki žmonių bendravimo priemonė, bet ir skatina kurtis vadinamuosius filtrų burbulus. Jos atrenka informaciją ir apsupa mus dalykais, kuriems pritariame ir kuriuos esame pamėgę jau anksčiau. Dėl šių filtrų susikuriame iliuziją, kad matome visą vaizdą, nors iš tikrųjų ir toliau izoliuojamės ribotoje žiniasklaidos aplinkoje, kuria daugiausia dalinamės su bendraminčiais. Kadangi tokiuose burbuluose lieka nedaug erdvės skirtingoms nuomonėms ir alternatyviems šaltiniams, jie tampa puikia dirva melui sklisti ir tarpti.
„Meluojantys įsibrovėliai“
Sužinokite, ar sugebėtumėte atpažinti dezinformaciją. Ši mūsų parodos dalis interaktyvi: naudodamiesi valdymo pultu, pamėginkite „nušauti“ klaidinančius socialinės žiniasklaidos ir naujienų įrašus prieš jiems pasiekiant ekrano apačią. Patikimas naujienas praleiskite arba taikykitės į jas žaliomis kulkomis. Faktus nuo pramano padės atskirti atidi nuotraukų, antraščių ir teksto analizė.
Fredericko Burro Opperio iliustracija žurnale „Puck“
Reporteriai vaikosi įvairiausių istorijų, kurių dalis priskiriama melagienoms. Amerikos spaudoje ši sąvoka pirmą kartą pasirodė XIX a. pabaigoje.