Paskelbus damnatio memoriae, imperatoriaus Getos marmurinė galvos skulptūra buvo išniekinta kaltu - Romos imperija, apie 200 m. pr. Kr.

Uoliai derinant religiją ir politinę valdžią, romėnų imperatorių šlovę vainikuodavo sudievinimas – tapimas dievišku ir nemirtingu. Ir priešingai, didžiausia bausmė būdavo visiškas ištrynimas iš istorijos. Naujaisiais laikais šiai praktikai pavadinti atsirado sąvoka damnatio memoriae. Duomenys apie pasmerktuosius būdavo ištrinami iš registrų, jų testamentai panaikinami, jų atvaizdas sunaikinamas. Getos atveju – jis buvo nužudytas savo brolio Karakalos, su kuriuo dalijosi valdžia, paliepimu – vien už jo vardo minėjimą buvo baudžiama mirtimi.