EUROPOS GALIA PASAULYJE

Revoliucionieriai visoje Europoje metė iššūkį aristokratų privilegijoms ir tradicinei tvarkai. Ypač 1848–1849 m. revoliucijos buvo labai svarbūs įvykiai kovojant už lygybę, apsisprendimą ir žmogaus teises – tikslus, kurių stiprūs aidai siekia ir mūsų laikus.

1789 m. Prancūzijos revoliucija buvo Europos istorijos lūžio momentas. Žemyne sklindant laisvės, lygybės ir brolybės idealams, buvo suduotas smūgis tuometinėms politinėms sistemoms. 1789 m. liepos 14 d. prancūzų revoliucionieriai užėmė Bastilijos kalėjimą Paryžiuje – šis įvykis tapo žinomu pasipriešinimo korumpuotam valdymui ir aristokratiškoms privilegijoms simboliu.

Legendos, mitai ir šlovinga praeitis – visa tai buvo svarbūs nacionalinių judėjimų, siekusių sukurti nacionalinę tapatybę, kuri buvo įsivaizduojama kaip atskira ir unikali, elementai. Vėliavos, himnai ir simboliai – tai tik keletas priemonių, kurias nacionaliniai judėjimai naudojo šiems tikslams pasiekti ir savivokai stiprinti.

XIX a. darbininkai dirbdavo už užmokestį neturėdami teisinės ar socialinės apsaugos. Neretai jiems tekdavo dirbti ir gyventi atgrasiomis sąlygomis. Jų padėtis ėmė taisytis tik amžiaus pabaigoje, jiems pamažu įgyjant teisę balsuoti.

Industrializacija ir mechanizuotos gamybos atsiradimas visoje Europoje visiškai pakeitė žmonių darbo sąlygas.

Iš prancūzų kalbos kilęs žodis „buržuazija“ apibūdina naują žmonių kategoriją, kurią suformavo pramonės perversmo nulemti visuomeniniai pokyčiai. Būdami ekonomiškai nepriklausomi, išsilavinę ir įgydami politines teises šie žmonės tapo varomąja ekonominių ir politinių pokyčių jėga.

Geležinkeliai keitė Europos kraštovaizdį: jame atsirado tuneliai, viadukai ir tiltai virš anksčiau neįveikiamų kliūčių. To meto ilgiausias pasaulyje tunelis atidarytas 1882 m., baigus tiesti 15 km ilgio Gothardo geležinkelio tunelį, sujungusį Šiaurės ir Pietų Europą. Geležinkeliai atvėrė kelius masiniam tranzitui ir turizmui.

Atsiradus telegrafui, susisiekti tarp atokių vietovių buvo galima beveik akimirksniu. Apie viename mieste įvykdytą nusikaltimą buvo galima greitai pranešti kitam. Tokiu pat greičiu plito ir informacija apie pasaulines žaliavų kainas. Nutiesus povandeninius kabelius, ryšius buvo galima palaikyti visame pasaulyje.

XIX a. pabaigos valstybių lenktyniavimą ir tarptautinę įtampą puikiai atspindėjo 1900 m. pasaulinė paroda: galerijose buvo demonstruojami karo ginklai ir eksponatai iš kolonizuotų kaimų. Šis lenktyniavimas nepaprastai paveiks ateinantįjį šimtmetį.

Berlyno konferencijos (1884–1885) dalyviai, visiškai neatsiklausę Afrikos gyventojų nuomonės, nustatė pagrindines Afrikos žemyno padalijimo didžiosioms Europos valstybėms taisykles. Iki 1900 m. pabaigos nepriklausomos buvo likusios tik trys valstybės. Didžiosios Europos valstybės pasidalys ir Azijos žemėlapį.

Panaudojant naujas Europos technologijas buvo kuriamos priemonės, pavyzdžiui, kulkosvaidžiai, kurios buvo nepaprastai svarbios plečiant kolonijas. Net jei tenykščių gyventojų buvo daugiau, jų pasipriešinimas ginklui, kuris galėjo iššauti 50 kartų greičiau negu įprastas šautuvas, buvo bergždžias.

Europoje buvo manoma, kad kai kurios tautos rasiniu požiūriu mažiau išsivysčiusios negu kitos. Vadovaujantis tokiomis rasistinėmis idėjomis šios visuomenės dažnai būdavo apibūdinamos kaip esančios Europos geografinėje ir socialinėje periferijoje ir laikomos gyvais labiau išsivysčiusių XIX a. Europos rasių protėviais.