EUROPOS GALIA PASAULYJE
Raginimai užtikrinti demokratiją ir nacionalinį suverenitetą, industrializacijos ir imperializmo plėtra – visa tai radikaliai pakeitė Europos judėjimo kryptį. Europa pasiekia savo galios pasaulyje apogėjų. Pokyčiai XIX a. Europoje paskatina socialinę įtampą – jų poveikis nepaprastai aktualus dar ir šiandien.
POLITINIAI POKYČIAI
XIX amžius – revoliucijų amžius. Įkvėpti 1789-ųjų Prancūzijos revoliucijos, žmonės visoje Europoje metė iššūkį valdančiajai aristokratų klasei ir kovojo už tai, kad būtų vystomos pilietinės ir žmogaus teisės, demokratija ir nacionalinė nepriklausomybė.
Nacionalizmas formavosi kaip revoliucinis siekis, žadėjęs piliečiams aktyvesnį dalyvavimą demokratiniuose procesuose, bet buvo grindžiamas išskirtinumu įsivaizduojant, kad pasaulį sudaro nacionalinės teritorijos, gyvenamos etniniu požiūriu panašių žmonių. Visgi kai kurie Europos šviesuoliai tikėjosi žemyno vienybės, kuri apimtų daugiau nei atsidavimą savo tautai.
Revoliucionieriai visoje Europoje metė iššūkį aristokratų privilegijoms ir tradicinei tvarkai. Ypač 1848–1849 m. revoliucijos buvo labai svarbūs įvykiai kovojant už lygybę, apsisprendimą ir žmogaus teises – tikslus, kurių stiprūs aidai siekia ir mūsų laikus.
1789 m. Prancūzijos revoliucija buvo Europos istorijos lūžio momentas. Žemyne sklindant laisvės, lygybės ir brolybės idealams, buvo suduotas smūgis tuometinėms politinėms sistemoms. 1789 m. liepos 14 d. prancūzų revoliucionieriai užėmė Bastilijos kalėjimą Paryžiuje – šis įvykis tapo žinomu pasipriešinimo korumpuotam valdymui ir aristokratiškoms privilegijoms simboliu.
Legendos, mitai ir šlovinga praeitis – visa tai buvo svarbūs nacionalinių judėjimų, siekusių sukurti nacionalinę tapatybę, kuri buvo įsivaizduojama kaip atskira ir unikali, elementai. Vėliavos, himnai ir simboliai – tai tik keletas priemonių, kurias nacionaliniai judėjimai naudojo šiems tikslams pasiekti ir savivokai stiprinti.
RINKOS IR ŽMONĖS
Garas, suodžiai, gamyklos, triukšmas – visa tai bylojo apie pramonės perversmo pradžią Didžiojoje Britanijoje. Tuomet pramoninė gamyba išplito visoje Europoje, nors ir skirtingu mastu: žemynas virto pasauliniu industrializacijos, finansų ir prekybos centru.
Naujos technologinės inovacijos davė pradžią pramonės pažangai; garo energija buvo sunkiosios pramonės vystymosi variklis. Visiškai pakito gamybos metodai. Stambios gamyklos, kuriose dirbo tūkstančiai darbininkų, masiškai gamino pramonines ir vartojimo prekes.
XIX a. darbininkai dirbdavo už užmokestį neturėdami teisinės ar socialinės apsaugos. Neretai jiems tekdavo dirbti ir gyventi atgrasiomis sąlygomis. Jų padėtis ėmė taisytis tik amžiaus pabaigoje, jiems pamažu įgyjant teisę balsuoti.
Iš prancūzų kalbos kilęs žodis „buržuazija“ apibūdina naują žmonių kategoriją, kurią suformavo pramonės perversmo nulemti visuomeniniai pokyčiai. Būdami ekonomiškai nepriklausomi, išsilavinę ir įgydami politines teises šie žmonės tapo varomąja ekonominių ir politinių pokyčių jėga.
MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS
Greitis, dinamizmas ir tikėjimas pažanga – XIX a. pabaigos Europos bruožai. Geležinkeliai, elektra, kinas, fotografija, naujos mokslo ir medicinos teorijos – visa tai neabejotinai rodė, kad technologijų plėtros srityje Europa pirmauja. Laukė optimizmo kupinas laikotarpis.
Išaušusi geležinkelių era pademonstravo Europos – savimi pasitikinčios technologijų pasaulio lyderės – pažangą. Plečiantis industrializacijai, tolimos kelionės tapo prieinamos visų socialinių klasių atstovams.
Geležinkeliai keitė Europos kraštovaizdį: jame atsirado tuneliai, viadukai ir tiltai virš anksčiau neįveikiamų kliūčių. To meto ilgiausias pasaulyje tunelis atidarytas 1882 m., baigus tiesti 15 km ilgio Gothardo geležinkelio tunelį, sujungusį Šiaurės ir Pietų Europą. Geležinkeliai atvėrė kelius masiniam tranzitui ir turizmui.
Atsiradus telegrafui, susisiekti tarp atokių vietovių buvo galima beveik akimirksniu. Apie viename mieste įvykdytą nusikaltimą buvo galima greitai pranešti kitam. Tokiu pat greičiu plito ir informacija apie pasaulines žaliavų kainas. Nutiesus povandeninius kabelius, ryšius buvo galima palaikyti visame pasaulyje.
XIX a. pabaigos valstybių lenktyniavimą ir tarptautinę įtampą puikiai atspindėjo 1900 m. pasaulinė paroda: galerijose buvo demonstruojami karo ginklai ir eksponatai iš kolonizuotų kaimų. Šis lenktyniavimas nepaprastai paveiks ateinantįjį šimtmetį.
IMPERIALIZMAS
XIX a. Europa dominavo pasaulyje. Imperijos plėtėsi ir kolonijų skaičius augo aktyviai skatinant pramonės perversmui. Kolonijos ne tik tiekė žaliavas ir prabangos prekes, kad būtų patenkinti didėjantys vartotojų poreikiai, bet ir užtikrino didžiules rinkas Europos produktams. Prievarta ir nelygybė buvo pateisinamos kaip būtinos priemonės „laukinėms tautoms civilizuoti“. Pamažu išnykusią vergovę pakeitė naujos netolerancijos ir rasizmo formos.
Iki 1914-ųjų Europos valstybės valdė maždaug 30 proc. pasaulio gyventojų. Europos šalys daugelį amžių tyrinėjo užjūrio teritorijas ir prekiavo su jomis, tačiau pramonės perversmo atnešta nauda leido Europai tvirtai savo rankose laikyti kitus žemynus.
Berlyno konferencijos (1884–1885) dalyviai, visiškai neatsiklausę Afrikos gyventojų nuomonės, nustatė pagrindines Afrikos žemyno padalijimo didžiosioms Europos valstybėms taisykles. Iki 1900 m. pabaigos nepriklausomos buvo likusios tik trys valstybės. Didžiosios Europos valstybės pasidalys ir Azijos žemėlapį.
Panaudojant naujas Europos technologijas buvo kuriamos priemonės, pavyzdžiui, kulkosvaidžiai, kurios buvo nepaprastai svarbios plečiant kolonijas. Net jei tenykščių gyventojų buvo daugiau, jų pasipriešinimas ginklui, kuris galėjo iššauti 50 kartų greičiau negu įprastas šautuvas, buvo bergždžias.
Europoje buvo manoma, kad kai kurios tautos rasiniu požiūriu mažiau išsivysčiusios negu kitos. Vadovaujantis tokiomis rasistinėmis idėjomis šios visuomenės dažnai būdavo apibūdinamos kaip esančios Europos geografinėje ir socialinėje periferijoje ir laikomos gyvais labiau išsivysčiusių XIX a. Europos rasių protėviais.