PADALYTO ŽEMYNO ATKŪRIMAS
Iš karo pelenų iškyla naujas politinis kraštovaizdis, kurį padalija geležinė uždanga. Europos integracija pradedama įgyvendinti praktiškai, tačiau ar jai pavyks suklestėti?
EUROPOS ATSTATYMAS
1945-aisiais Europa skendėjo griuvėsiuose, o jos žmonėms trūko maisto, degalų ir būsto. Desperatiškai reikėjo išgyvenimo strategijų. Kaip ir per karą buvo dalijami daviniai bent pagrindinėms reikmėms patenkinti. Pabėgėlių, tremtinių ir perkeltųjų asmenų buvo milijonai ir visi jie ieškojo prieglobsčio. Europa labai priklausė nuo išorinio pasaulio pagalbos.
Pasikeitus sienoms, jėga buvo iškeldinamos ištisos gyventojų grupės. Vakarų sąjungininkai pritarė tam, kad į vakarus būtų perkeltos Lenkijos sienos, o Baltijos šalys – atiduotos Sovietų Sąjungos kontrolei. Taip pat pasikeitė Italijos, Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos sienų išsidėstymas. Vokietija ir Austrija buvo padalytos į okupacines zonas.
ŠALTASIS KARAS
Po Japonijos atominio bombardavimo 1945 m. JAV tapo naująja supervalstybe. Sovietų Sąjunga tokį pat statusą įgis 1949 m. sukūrusi savo atominę bombą. 1945–1949 m. tarp buvusių sąjungininkių vėrėsi praraja: jų nuomonės skyrėsi visais tarptautiniais klausimais. Vienoje pusėje buvo JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija, o kitoje – Sovietų Sąjunga.
Vėl ėmus ryškėti akivaizdiems ideologiniams Vakarų liberaliosios demokratijos ir Rytuose įsigalėjusio komunizmo skirtumams, ėmė didėti naujo pasaulinio karo grėsmė.
Pagal Maršalo planą numatytos lėšos buvo pasiūlytos daugumai Vakarų ir Rytų Europos valstybių, tačiau Sovietų Sąjunga liepė savo kontroliuotų valstybių vyriausybėms šį pasiūlymą atmesti – taip padalyto žemyno šalys dar labiau atitolo. Planą įgyvendinus, visų pagalbą gavusių valstybių ekonominė padėtis tapo geresnė nei prieš karą.
Ir Vakarų, ir Rytų blokas ryžtingai siekė parodyti konkretaus savo visuomenės modelio viršenybę. Rytai laikėsi idėjos, kad komunizmo ideologija turi išstumti kapitalizmą, ir kliovėsi planine valstybės ekonomika ir vienpartiniu valdymu. Šios ekonominės ir politinės ypatybės buvo laikomos tik tarpiniu žingsniu siekiant beklasės, jokiai valstybei nepavaldžios visuomenės.
SOCIALINĖS APSAUGOS KŪRIMAS
6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje daugumos žmonių gyvenimo sąlygos visoje Europoje smarkiai pasitaisė. Augant ekonomikai ir sukūrus gerovės valstybę pagerėjo apsirūpinimas būstu, švietimas, sveikatos priežiūros sąlygos ir socialinės paslaugos.
Vakarų Europoje viešąjį planavimą lydėjo privačiojo sektoriaus atkūrimas. Komunistinėje erdvėje įsiviešpatavo valstybės valdoma planinė ekonomika: visi nacionaliniai ištekliai buvo kontroliuojami, o į kasdienį piliečių gyvenimą buvo braunamasi kada panorėjus. Rinkos ir valstybės kontroliuojamos ekonomikos skirtumai buvo akivaizdūs.
Tipiškas šios eros produktas yra danų dizainerio Vernerio Pantono sukurta S formos plastiko kėdė. Komunistinių šalių dizaineriai ne mažiau stengėsi parodyti savo sugebėjimus dizaino srityje, tad netrukus Rytų Vokietija pagamino savo Z formos kėdę.
Šiuo laikotarpiu Europos šalių švietimo sistemose įvyko didžiuliai pokyčiai. Klestint ekonomikai ir gerovės valstybei, valstybės finansavimas didėjo visais lygmenimis, taigi mokytis galėjo daugiau vaikų ir jaunuolių, o švietimas nebebuvo skirtas tik privilegijuotai mažumai.
Pagal šiuolaikinės architektūros principus buvo statomi miestai-palydovai ir stambūs gyvenamieji rajonai. Greta transporto mazgų ir socialinių paslaugų centrų driekėsi kilometrai vienodų pilkų cemento masyvų. Tik vėliau bus pripažintas neigiamas šio ekstremalaus funkcionalumo ir atšiaurios estetinės standartizacijos poveikis žmonių gyvenimui ir visuomenės struktūrai.
Ši G. Eastmano vaikų stomatologijos klinikoje naudota kėdė primena, kad sveikatos priežiūra prieškario Europoje labiausiai priklausė nuo tokių privačių rėmėjų, kaip amerikiečių verslininkas George'as Eastmanas, dosnumo. 4-ajame dešimtmetyje jis Europoje įkūrė ir rėmė ne vieną stomatologijos kliniką. Po karo jos tapo visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis įstaigomis.
Galimybė įsigyti nuosavą automobilį, kuris anksčiau buvo turtingųjų privilegija, tapo prieinama vis didesniam žmonių ratui ir buvo Europos klestėjimo ženklas. Visgi Rytų bloko šalyse, kur gamyba niekada neatitiko paklausos, automobilis buvo prabangos prekė. Norint jį įsigyti, eilės pagal sąrašą kartais tekdavo laukti ilgus metus. Garsių modelių gamintojai, pavyzdžiui, italų FIAT, parduodavo licencijas kitose žemyno valstybėse.
SVARBIAUSI EUROPOS INTEGRACIJOS ETAPAI I
Po II pasaulinio karo Sovietų Sąjungai į savo rankas perėmus Rytų Europos kontrolę ir atšalus jos santykiams su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, pasaulyje atsirado dvi naujos sąvokos – geležinė uždanga ir šaltasis karas. Amerikiečių parama sudarė sąlygas artimiau bendradarbiauti Vakarų Europoje.
Vakarų Europoje, kuri jautėsi vis labiau įsprausta tarp dviejų supervalstybių, augo žmonių viltis, kad Europa susivienys. Pamažu žemyno, kaip trečiosios galios idėja, atvėrė kelią į intensyvesnį bendradarbiavimą.
Norint sukurti „Jungtines Europos Valstijas“, reikia konkrečių dalykų, pavyzdžiui, paso ir bendros valiutos. Jau 5-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nepriklausoma asociacija, pasivadinusi Europos judėjimu, agitavo už tai dalydama įsivaizduojamas tapatybės korteles ir įsivaizduojamus banknotus.
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip šiame 1953 m. geležies liejinyje parašytas žodis EUROP. Jame trūksta paskutinės raidės „E“, kaip kad būtų rašoma prancūziškai, ir raidės „A“, kaip būtų rašoma vokiečių, olandų ir italų kalbomis. Tai ryškus Europos anglių ir plieno bendrijai būdingo kompromiso pavyzdys.
ŠOA ATMINIMAS
Tyla, nepripažinimas, neigimas – taip pokario laikotarpiu buvo žiūrima į holokaustą, kuris hebrajiškai vadinamas Šoa.
Tautos, žūtbūt mėgindamos susigrąžinti savigarbą, nustūmė į šalį gėdos jausmą ir bendrininkavimo faktą ir pasinėrė į savo kančios ir išmėginimų prisiminimus. Nauja šaltojo karo tikrovė padėjo ignoruoti praeities nesėkmes.
Tačiau šiandien šio beprecedenčio nusikaltimo žmonijai pripažinimas yra diskusijų apie Europos atmintį pagrindas.
2001 m. sutuoktiniai menininkai Ritula Fränkel ir Nicholasas Morrisas sukūrė meno kūrinį „Josefo paltas“. Paltas priklausė Šoa išgyvenusiam Ritulos tėvui Josefui Fränkeliui.