PADALYTO ŽEMYNO ATKŪRIMAS

Pasikeitus sienoms, jėga buvo iškeldinamos ištisos gyventojų grupės. Vakarų sąjungininkai pritarė tam, kad į vakarus būtų perkeltos Lenkijos sienos, o Baltijos šalys – atiduotos Sovietų Sąjungos kontrolei. Taip pat pasikeitė Italijos, Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos sienų išsidėstymas. Vokietija ir Austrija buvo padalytos į okupacines zonas.

Kadangi nepaprastai trūko vyrų, atstatymo darbai daugiausia gulė ant moterų, jaunimo ir karo belaisvių pečių.

Eilės prie duonos buvo įprastas reiškinys ir išradingiausieji naudojo viską, ką rasdavo, kad susišildytų, apsirengtų ir apsirūpintų kitais būtinais dalykais.

Vėl ėmus ryškėti akivaizdiems ideologiniams Vakarų liberaliosios demokratijos ir Rytuose įsigalėjusio komunizmo skirtumams, ėmė didėti naujo pasaulinio karo grėsmė.

Pagal Maršalo planą numatytos lėšos buvo pasiūlytos daugumai Vakarų ir Rytų Europos valstybių, tačiau Sovietų Sąjunga liepė savo kontroliuotų valstybių vyriausybėms šį pasiūlymą atmesti – taip padalyto žemyno šalys dar labiau atitolo. Planą įgyvendinus, visų pagalbą gavusių valstybių ekonominė padėtis tapo geresnė nei prieš karą.

Ir Vakarų, ir Rytų blokas ryžtingai siekė parodyti konkretaus savo visuomenės modelio viršenybę. Rytai laikėsi idėjos, kad komunizmo ideologija turi išstumti kapitalizmą, ir kliovėsi planine valstybės ekonomika ir vienpartiniu valdymu. Šios ekonominės ir politinės ypatybės buvo laikomos tik tarpiniu žingsniu siekiant beklasės, jokiai valstybei nepavaldžios visuomenės.

Tipiškas šios eros produktas yra danų dizainerio Vernerio Pantono sukurta S formos plastiko kėdė. Komunistinių šalių dizaineriai ne mažiau stengėsi parodyti savo sugebėjimus dizaino srityje, tad netrukus Rytų Vokietija pagamino savo Z formos kėdę.

Šiuo laikotarpiu Europos šalių švietimo sistemose įvyko didžiuliai pokyčiai. Klestint ekonomikai ir gerovės valstybei, valstybės finansavimas didėjo visais lygmenimis, taigi mokytis galėjo daugiau vaikų ir jaunuolių, o švietimas nebebuvo skirtas tik privilegijuotai mažumai.

Pagal šiuolaikinės architektūros principus buvo statomi miestai-palydovai ir stambūs gyvenamieji rajonai. Greta transporto mazgų ir socialinių paslaugų centrų driekėsi kilometrai vienodų pilkų cemento masyvų. Tik vėliau bus pripažintas neigiamas šio ekstremalaus funkcionalumo ir atšiaurios estetinės standartizacijos poveikis žmonių gyvenimui ir visuomenės struktūrai.

Ši G. Eastmano vaikų stomatologijos klinikoje naudota kėdė primena, kad sveikatos priežiūra prieškario Europoje labiausiai priklausė nuo tokių privačių rėmėjų, kaip amerikiečių verslininkas George'as Eastmanas, dosnumo. 4-ajame dešimtmetyje jis Europoje įkūrė ir rėmė ne vieną stomatologijos kliniką. Po karo jos tapo visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis įstaigomis.

Galimybė įsigyti nuosavą automobilį, kuris anksčiau buvo turtingųjų privilegija, tapo prieinama vis didesniam žmonių ratui ir buvo Europos klestėjimo ženklas. Visgi Rytų bloko šalyse, kur gamyba niekada neatitiko paklausos, automobilis buvo prabangos prekė. Norint jį įsigyti, eilės pagal sąrašą kartais tekdavo laukti ilgus metus. Garsių modelių gamintojai, pavyzdžiui, italų FIAT, parduodavo licencijas kitose žemyno valstybėse.

Vakarų Europoje, kuri jautėsi vis labiau įsprausta tarp dviejų supervalstybių, augo žmonių viltis, kad Europa susivienys. Pamažu žemyno, kaip trečiosios galios idėja, atvėrė kelią į intensyvesnį bendradarbiavimą.

Norint sukurti „Jungtines Europos Valstijas“, reikia konkrečių dalykų, pavyzdžiui, paso ir bendros valiutos. Jau 5-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nepriklausoma asociacija, pasivadinusi Europos judėjimu, agitavo už tai dalydama įsivaizduojamas tapatybės korteles ir įsivaizduojamus banknotus.

Atkreipkite dėmesį į tai, kaip šiame 1953 m. geležies liejinyje parašytas žodis EUROP. Jame trūksta paskutinės raidės „E“, kaip kad būtų rašoma prancūziškai, ir raidės „A“, kaip būtų rašoma vokiečių, olandų ir italų kalbomis. Tai ryškus Europos anglių ir plieno bendrijai būdingo kompromiso pavyzdys.

2001 m. sutuoktiniai menininkai Ritula Fränkel ir Nicholasas Morrisas sukūrė meno kūrinį „Josefo paltas“. Paltas priklausė Šoa išgyvenusiam Ritulos tėvui Josefui Fränkeliui.