Back to top

NUSISTOVĖJUSI TVARKA IMA EIŽĖTI

Klestinti pokario ekonomika ima šlubuoti. Komunistiniai režimai stoja akistaton su sisteminėmis problemomis bei socialinio ir politinio teisėtumo nebuvimo klausimu. Globalizacija ir Šaltojo karo pabaiga paspartina Europos integraciją.

Entrance to fifth floor - Shattering Certainties

BUMO PABAIGA

1973 m. arabų šalių gamintojams, priklausiusiems Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) karteliui, keturgubai padidinus savo kainas, naftos kainos šovė į neregėtas aukštumas. Tai pastūmėjo į pasaulinę energetinę krizę, nuosmukį ir žymėjo Europos klestėjimo pabaigą.

Dužo Vakarų Europos tikėjimas beribiu augimu. Ėmė trauktis tradicinė pramonė, pavyzdžiui, plieno gamyba ir kasyba. Iškilo nauji technologijų ir ekonomikos sektoriai. Vakarų valstybėms teko stoti akistaton su negailestingomis lėto augimo, infliacijos ir masinio nedarbo realijomis.

DEMOKRATIZACIJA VAKARŲ EUROPOJE

Įkvėpta 7-ojo dešimtmečio pabaigos studentų revoliucijų, naujoji karta norėjo pokyčių ir buvo pasirengusi už juos grumtis. Pasenusios pažiūros ir per dešimtmečius nusistovėjęs gyvenimo būdas jaunuoliams buvo atsibodęs, tad jie reikalavo individualesnių teisių ir galimybių dalyvauti politikoje.

1974–1975 m. ir Graikijoje, ir Ispanijoje, ir Portugalijoje žlugo diktatūra. Nors patys įvykiai kiekvienoje iš šių šalių klostėsi skirtingai, kelyje į demokratiją visos trys išgyveno politinį nestabilumą, ekonomikos krizę ir skausmingą istorinį palikimą. Galų gale jos buvo priimtos į Europos bendrijos šalių ratą.

KOMUNIZMO KRIZĖ

8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais vis labiau aiškėjo tai, kad komunistų propaganda nesuderinama su kasdienio žmonių gyvenimo realijomis. Anksčiau greitą ekonomikos augimą pakeitė ekonominė stagnacija. Šalys buvo paralyžiuotos skolų.

9-ojo dešimtmečio pabaigoje dėl maisto nepritekliaus, nuolatinio sekimo, cenzūros, kelionių į komunistiniam blokui nepriklausiusias šalis suvaržymų ir netgi draudimų tarp komunistinių šalių piliečių augo nusivylimas ir įtampa – kartais iki nepakeliamo laipsnio. Visa tai turėjo įtakos komunizmo žlugimui 1989-aisiais.

SVARBIAUSI EUROPOS INTEGRACIJOS ETAPAI II

Vakarų ir Rytų blokų santykiai ėmė šiltėti. 1975-aisiais trisdešimt penkios šalys, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas ir Sovietų Sąjungą, susirinko į Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją Suomijos sostinėje Helsinkyje.

Helsinkio deklaraciją pasirašiusios šalys susitarė gerbti žmogaus teises ir pasižadėjo bendradarbiauti remdamosi nesikišimo į kitų valstybių reikalus pripažinimo principu. Europos bendrijai pavyko nustatyti žmogaus teisių garantijas, kurios tapo disidentų kovos su komunistiniu valdymu priemone.

Kas yra bendroji rinka? Tai sukurta bendra ekonominė erdvė, kurioje laisvai juda asmenys, pinigai, prekės ir paslaugos. Nuo pat Europos bendrijos sukūrimo vienas iš pagrindinių jos tikslų buvo Europos bendroji rinka.

NAUJAS EUROPOS ŽEMĖLAPIS

Europos žemėlapis dar kartą pasikeitė po 1989-ųjų, atsiradus naujoms valstybėms ir perbraižius senąsias sienas.

1990-aisiais, vadovaujant tarptautinei bendruomenei, taikiai atkurta vieninga Vokietija. To negalima pasakyti apie buvusiąją Jugoslaviją, kur dėl etninių, religinių ir kultūrinių skirtumų kilo žiaurūs pilietiniai karai ir vyko etniniai valymai.

SVARBIAUSI EUROPOS INTEGRACIJOS ETAPAI III

Gal tai patinka ir ne visiems europiečiams, bet jų gyvenimo būdas vis labiau panašėja nepaisant ryškių jų kultūrinės tapatybės skirtumų. Tai lemia atviros sienos, padidėjęs judumas, geresnės komunikacijos, bendri įstatymai ir bendra valiuta. Vadinkime šį reiškinį europeizacija.

Šiandien Europos Sąjunga politiškai vieningesnė nei kada nors anksčiau, tačiau viduje ji tebėra labai įvairi. Kas mūsų laukia ateityje? Ar Europos integracija tęsis? O gal Europa ir vėl skils? Ar jos pradinis tikėjimas taika ir keturiomis laisvėmis pakels laiko išbandymą?

BENDRA IR PADALYTA EUROPOS ATMINTIS

Žlugus komunizmui, per pastaruosius 25-erius metus Europoje daug kas pasikeitė. Kadaise slėpti archyvai ir bylos tapo pasiekiami: jie atskleidžia priespaudą patyrusių žmonių patirtį ir prisiminimus. Tai sudarė sąlygas istoriją aiškinti iš esmės kitaip.

Vieši paminklai, memorialai, gatvių pavadinimai, muziejai, net mokykliniai vadovėliai buvo ir bus ginčytini atminties ir užmaršties proceso objektai. Klausimas „Kas yra Europos atmintis?“ tampa iš naujo aktualus.