Veržlus Jaunimas
Augęs Europoje nuo 1945 m. iki dabar
(PARODA PASIBAIGĖ 2020)
Per pastaruosius 70 metų Europos jaunimo vaidmuo pakito: anksčiau jaunimas buvo pasyvus istorijos stebėtojas, o dabar jaunimas – tai grupė, iš tiesų kurianti istoriją. Šioje parodoje pristatomos keturios kartos jaunuolių, kurie suaugo svarbiausiais Europos istorijos momentais: XX amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje, 7-ajame dešimtmetyje, 9-ajame dešimtmetyje ir XXI amžiaus 1-ajame dešimtmetyje. Parodoje apžvelgiama jaunuolių patirtis, įgyta svarbiais gyvenimo etapais: mokantis, dirbant, ugdant tapatybę ir ieškant meilės.
Šią patirtį neišvengiamai formavo atitinkamo laikotarpio politika, visuomenė, kultūra ir ekonomika. Pasiturinčios ir laisvos visuomenės jaunimas labai skiriasi nuo skurde augusio ar politinės priespaudos suvaržyto jaunimo.
Visoje Europoje jaunimas atsisako vadovautis savo tėvų vertybėmis ir save mato kaip atskirą kartą – savąją kartą. Jaunuoliai kūrė savo kultūrą ir nustatė savo vertybes, už kurias jie buvo pasiryžę kovoti ir mirti.
Ši paroda yra apie jaunimą, bet ji skirta ne vien jam. Kadaise visi buvome jauni ir, nors jaunystė prabėga greitai, pamiršti jos beveik neįmanoma.
Videogalerija 1: eksponatų istorijos
Objektą Europos istorijos namams padovanojo AIDS memorialinio skiautinio projekto Nyderlandų skyrius.
Vienas piešinys vertas tūkstančio žodžių. Olandų kareivis Flipas Peetersas vaizdingais savo laiškų ir dienoraščio piešiniais pasakoja, ką jam teko išgyventi per kolonijinį karą prieš Indonezijos nepriklausomybę (1948–1950). Dienoraštis buvo eksponuojamas mūsų laikinojoje parodoje „Veržlus jaunimas“.
Prie partizanų judėjimo „Maquis“, kuris ginklu priešinosi generolo F. Franco režimui, Juanas Busquetsas prisijungė būdamas 21-erių. Čia jis pasakoja rankų darbo muzikinės skrynelės, kurią jis paskolino mūsų laikinajai parodai „Veržlus jaunimas“, istoriją.
Čia pasakojama apie tai, kaip buvo kuriama mūsų laikinoji paroda „Veržlus jaunimas“, kurioje apžvelgiamos keturios jaunimo kartos, brendusios kertiniais Europos istorijos momentais: XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 7-ajame, 9-ajame bei paskutiniajame šio amžiaus dešimtmečiuose.
Videogalerija 2: eksponatų istorijos
Interviu su privačia kolekcininke ir tyrėja Terje Toomistu
Jaunieji europiečiai padovanojo daiktų, kuriuos jie naudojo per protestus prieš klimato kaitą: Gretos Thunberg kalbos kopiją, plakatus su protesto šūkiais ir plastikinį „sriubos kostiumą“. Jie buvo eksponuojami specialioje vitrinoje, susijusioje su mūsų laikinąja paroda „Veržlus jaunimas“.
Žvelgdami į Olivios Heussler nuotraukas sužinosite, kaip praeito amžiaus 9-ajame dešimtmetyje aktyvumą protestais reiškė Ciuricho jaunimas. Jos nuotraukų rinktinė eksponuojama mūsų laikinosios parodos „Veržlus jaunimas“ dalyje, kuri vadinasi „Tarp vilties ir nusivylimo“.
Per pastaruosius 70 metų Europos jaunimas liovėsi būti visuomenės grupe, kurią istorija „ištikdavo“, ir tapo grupe, kuri istoriją kuria savo rankomis. Šiame reklaminiame vaizdo klipe apžvelgiamos keturios parodos dalys.
Europos tylioji karta?
Antrasis pasaulinis karas stipriai traumavo jaunus žmones ir jų šeimas. Žmonės neteko tų, kuriuos mylėjo, buvo išskirti, kasdienio gyvenimo infrastruktūra skendėjo griuvėsiuose. Nepaisydami nepriteklių, jaunuoliai toliu kabinosi į gyvenimą. Iš parašiutams naudoto šilko siūtos vestuvinės suknelės ir kartoniniai vestuvių tortai simbolizuoja kovą siekiant sukurti stabilumo ir normalumo pojūtį.
Deja, karo pabaiga ne visuomet reiškė smurto pabaigą ir taiką visiems. Daugelyje šalių kova nenutrūko: vienose tęsėsi karai, kitose kūrėsi opoziciniai judėjimai. Užuot džiaugęsi išsiilgta laisve, jaunuoliai vėl turėjo stoti akistaton su prievarta ir žiauriomis bausmėmis. Rytų Europos šalyse įsitvirtinus naujiems komunistiniams režimams, jaunimas jungėsi prie įvairių taikių arba ginkluotų rezistencinių judėjimų.
Netikėtai prasidėjus reidui, ant nugaros jis nešėsi pjūklą. Nuo jo atšokus į Kokką pataikiusiai kulkai, jis išvengė sužalojimų. Tačiau 1949-aisiais Kokkas buvo deportuotas į Sibirą, kur ir mirė.
Iškart po karo ypatinga jaunimo kultūra Europoje dar nebuvo susiformavusi. Tačiau ėmusios ryškėti naujos jaunimo kultūros, kurioms įtaką darė Amerika, traukė daugybę Europos jaunuolių, troškusių išreikšti savo individualumą ir priešintis visuomenės konformizmui. Įvairios subkultūros kūrėsi beveik kiekvienoje šalyje: „Teddy Boys“ ir „rockers“ Jungtinėje Karalystėje, „blousons noirs“ Prancūzijoje, „teppisti“ Italijoje, „nozem“ Nyderlanduose, „Halbstarken“ Vokietijoje, „bikiniarze“ Lenkijoje, „jampecok“ Vengrijoje, „malagambisti“ Rumunijoje, „potápky“ arba „páskové“ Čekolsovakijoje ir vadinamieji stileivos („stiliagi“) Sovietų Sąjungoje.
Jaunimo subkultūrų iškilimas neramino valdžią tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Valdžia ir policija vis dažniau į šiuos jaunuolius žiūrėjo kaip į chuliganus ir jaunuosius nusikaltėlius bei juos persekiojo dėl išvaizdos.
Europos jaunimas ir jaunimo judėjimai troško taikos, o šis troškimas galėjo būti įgyvendintas tik jiems veikiant kartu nepaisant valstybių sienų. Jaunimas buvo vaizduojamas gražus, stiprus, apsuptas taikos simbolių ir tarptautiniu mastu susivienijęs kovai už laisvę. Kaip taikinimo priemonė pokario metais, visoje Europoje buvo rengiamos tarptautinės jaunimo stovyklos ir jaunimo sąskrydžiai.
Viską pakeitė Šaltasis karas: Sovietams tvirtai įsiviešpatavus Rytų Europoje, ši tapo izoliuota, ir platūs tarptautiniai mainai nutrūko. Jaunystė ir jaunimas buvo tapę pagrindiniais karo tarp Rytų ir Vakarų propagandos įrankiais.
Revoliucinė karta
XX a. 7-ojo dešimtmečio muzika ir mada
Mada – XX a. 7-ojo dešimtmečio socialinių pokyčių atspindys
Sovietinis motoroleris „Vyatka VP150“
Rudas zomšinis švarkas, kurį įrašant albumą „With the Beatles“ vilkėjo Johnas Lennonas (1940–1980)
Tarp vilties ir nusivylimo
Dėl didelio jaunimo nedarbo daugeliui teko ilgiau mokytis ir vėliau pradėti sėslų gyvenimą. Frustracija stiprėjo ir Rytų Europoje, kur, komunizmui patiriant vieną nesėkmę po kitos, jaunimas turėjo nedaug galimybių tobulėti. Jaunimo muzikoje ėmė ryškėti bendras motyvas – „Ateities nėra“. Ekonominė, kultūrinė ir politinė stagnacija paskatino kurtis naujus žanrus ir subkultūras. Pavyzdžiui, pankai siekė šokiruoti ir erzinti, o jų kritika šiuolaikinės visuomenės ir gyvenimo būdo atžvilgiu skambėjo visoje Europoje.
1980-aisiais ir 1981-aisiais nuvilnijo gatvės protestų, skvotingo ir smurtinių susirėmimų su policija banga. Tuometinė sistema jaunimo netenkino, tačiau rasti alternatyvos jiems vis nepavyko.
Kruvinų susirėmimų – dažnai dalyvaujant jaunimui – taip pat kildavo dėl nedarbo ir rasinės bei religinės įtampos.
Rytuose jaunimas buvo labiau pasinėręs į taikos, laisvės ir žmogaus teisių problemas. Vėliau jie atliks nepaprastai svarbų vaidmenį prasidėjus judėjimui už reformas ir autonomiją.
XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje atrodė, kad seksualinės revoliucijos žadėtos permainos taps tikrove. Kontracepcija darėsi vis prieinamesnė, o moterų žodis priimant sprendimus, susijusius su jų kūnu, tapo svaresnis. Jaunieji europiečiai lytiškai aktyviais tapdavo anksčiau, iki santuokos. Atsitiktinis seksas tapo labiau priimtinu ir vaikinams, ir merginoms. Kelią į viešumą ėmė skintis homoseksualumas. Seksualiniai santykiai nebuvo laikomi sudėtingais. Tačiau ne vieno gyvenimą ir požiūrį į seksualumą radikaliai pakeitė žinia apie AIDS.
XX a. 9-ojo dešimtmečio ekonomikos pakilimo „nugalėtojais“ tapo karjeros miestuose siekę jauni profesionalai – vadinamieji japiai – o jų sėkmė atsispindėjo visose jų gyvenimo srityse. Įspūdingų vaizdo efektų kupinuose komerciniuose muzikiniuose vaizdo klipuose buvo akcentuojamas vis didesnis tarptautiškumas ir ypatingas jaunimo kultūros dėmesys įvaizdžiui. XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje judumas švietimo ir užimtumo srityse bei kylantis gyvenimo lygis ir mažėjantis politinis susiskaldymas padėjo formuotis kosmopolitiško, į ateitį žvelgiančio Europos jaunimo įvaizdžiui.
„Aš“ karta?
Parodos dalis „XXI a. pradžios #Protestas“
Biotechnologinis telefono kroviklis